Kalėdų tracidijos Lietuvoje

1182 views

Ar žinote, kaip Kalėdas švęsdavo anksčiau?

Daug žinome apie Kūčių vakaro tradicijas, su nekantrumu dengiame stalą, skaičiuojame patiekalus ir laukiame rytojaus – Kalėdų. Kūčias paminėję lietuviškai, Kalėdas švenčiame labai įprastai, nes daugelis iš užsienio atėjusių tracijų užgožė mūsų, lietuviškąsias.

Ką žinome apie seniau švęstas Kalėdas? Plačiausiai jas ištyrė žymi Lietuvos etnologė Pranė Dundulienė. Panagrinėję jos darbus, pristatome jums lietuviškų Kalėdų tradicijas, kurias pamirštame.

Kalėda

Lietuviškoje tradicijoje pirmoji Kalėdų diena yra skiriama šeimai ir poilsiui. Tądien, išskyrus rytinį apsilankymą bažnyčioje, niekur nebūdavo einama. Tačiau į pavakarę jau galėjo pasirodyti kalėdotojai. Kalėdotojų priešaky – žinoma, Kalėdų senis arba Kalėda.

Lietuviškas Kalėda yra niekaip nesusijęs su krikščionišku Šventuoju Mikalojumi, vaikus ir ne tik vaikus aplankančiu Vakarų Europoje, ar komerciniu Santa Klausu. Mūsų Kalėda yra savas folklorinis veikėjas.


@Alkas.lt

Štai kaip jį apibūdina mūsų tautosakos rinkėjai: Kalėdos apranga – išvirkšti kailiniai, susijuosti rankšluosčiu, prilipdyta linų barzdą, kartais – ant nugaros prisitaisyta kupra, dažnai jis yra pasiėmęs lazdą ir krepšį. Atėjęs pabelsdavo lazda į duris.

Užrašytas, pavyzdžiui, toks senio Kalėdos prisistatymas: „Aš – Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, barankomis sninga, nešu skarbų pilną terbą, laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti.“ – apie lietuvišką Kalėdų senelį rašo Pranė Dundulienė vienoje savo knygų.

Blukis, kaladė

Kalėdiniai persirengėliai, lankydami kaimynų namus, tempė su savimi blukį – medžio trinką, kelmą ar kaladę. Ši tradicija ilgiausiai išliko Žemaitijoje. Blukį tempė dainuodami ir daužydami lazdomis (tabalais), o po to džiaugsmingai ją sudegindavo, kaip blogio ir tamsos įsikūnijimą.


@Alkas.lt

Blukio vilkimo apeiga vaizdavo senuosius metus simbolizuojančio mitinio personažo aukojimą ir naujojo gimimą. J.Vaiškūnas, nagrinėjęs Kalėdų kaladės ir Užgavėnių Morės naikinimo apeigas, priėjo išvados, kad šie apeiginiai veiksmai buvo skirti kosminės tvarkos atkūrimui, o Kalėdų kaladė ir Morė pirmiausia vaizdavo mitinę būtybę pagrobusią Saulę ir marinusią pasaulį, tad jos sudeginimas reiškė Saulės išvadavimą ir kosmogonijos pakartojimą, tai yra pasaulio tvarkos atkūrimą. Pasak J.Vaiškūno, blukis (kaladė) simboliškai vaizduoja pačią Saulę paveržusią būtybę bei kartu jos nualinta pačią apsiblaususią ir išblukusią Saulę.

Kalėdų senis ir vaikai

Pagal dabartinį mūsų įsivaizdavimą – pagrindinė Kalėdų senelio funkcija yra džiuginti vaikus. Namus aplankęs Kalėda vaikams duodavo riešutų, riestainių, todėl galime sakyti jog didelis senio Kalėdos dėmesys vaikams būdingas ir senosiose lietuviškose tradicijose.

Aukštaitijoje žinomas paprotys, kad senis Kalėda vesdavo iš kiemo į kiemą susikibusių vaikų virtinę. Tai vyko šitaip: kaimo kerdžius (arba senis Kalėda) ėjo per kaimą pasiramsčiuodamas ilga lazda ir šaukė: „Pridurk švykštą, pridurk švykštą!“. Vyresni vaikai bėgo iš trobų ir kibosi seniui į kailinius. Susidarydavo ilga vaikų vilkstinė. Vilkstinės dalyviai po kaimynų langais „bliaudavo avinėliais“. Tai turėjo garantuoti geresnį avelių prieauglį. O ir vaikams kiek džiaugsmo!

Kitu atveju Kalėdų senis su visa vaikų vilkstine užeidavo į kiekvieną pakelės trobelę ir linksmindavo mažesnius vaikučius, dar negalinčius „švykšto varyti“.
Kalėdotojų apsilankymas ne mažiau reikšmingas buvo jaunimui ir suaugusiems. Jauniems kalėdotojai linkėjo susirasti porą. Užtat merginoms Kalėdų senis siūlė įsigyti visokių priemonių, kad jos būtų gražios – „prausylų“ ir baltų „bielynų“.

Daugelyje Lietuvos vietų Kalėdotojais persirengdavo jauni vaikinai. Pavyzdžiui, Rytų Aukštaitijoje vienam iš jų, vadinamajam Daduliui, ant galvos uždėdavo sėtuvę, o ant šios – pagalvę. Dadulis lįsdavo prie mergaičių, šios stengdavosi numesti jam nuo galvos pagalvę, o šis gindavosi. Tokiuose žaidimuose ryškus merginimo aspektas.
Tai lyg ženklas, kad prasideda vakaronių, šventvakarių, jaunimo šokių, dainų, žaidimų laikotarpis. Beje, tarpušventis (nuo Kalėdų iki Krikštų) buvo laikomas laikotarpiu, labiausiai tinkamu pirštis ir tuoktis.
Ne mažiau svarbi yra ir suaugusiųjų bendruomeniškumą palaikanti kalėdotojų funkcija. Galima prisiminti, kad Žemaitijoje Kalėdų laikotarpiu buvo būtina aplankyti bei sušelpti ligonis, skurstančius senelius.


@K. Čachovsio nuotrauka

komentarai

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Paslaptys

Iliustracijos, priversiančios susimąstyti

Kokias emocijas jos sukelia jums ?

4467 views
Naujienos

Ką apie jus sako gimimo metai?

Ar įžvelgiate panašumų?

5057 views
Virtuvė

Virtuvės nesėkmės

Nes kartais nepasiseka visiems

6607 views